Kodėl emocinis intelektas yra svarbesnis už matematikos žinias
Tiesą sakant, daugelis tėvų gali patvirtinti: kai vaikas neišmoksta valdyti savo emocijų, gyvenimas namuose virsta tikru chaoso teatru. Viena akimirka viskas ramu, kita – jūsų mažasis žmogutis jau guli ant grindų prekybos centre ir rėkia taip, kad net saugos darbuotojai nervingai žvalgosi.
Bet štai ko daugelis nežino: emocinis intelektas nėra kažkas, su kuo gimstama arba ne. Tai įgūdis, kurį galima išmokyti, kaip ir dviračiu važiuoti ar batų raištelių rišti. Skirtumas tik tas, kad šis įgūdis lems ne tik tai, ar vaikas mokės užsirišti batus, bet ir tai, kaip jis bendraus su draugais, kaip spręs konfliktus, kaip susidoros su nesėkmėmis ir net kokią karjerą pasirinksiu ateityje.
Tyrimai rodo, kad vaikai su gerai išvystytu emociniu intelektu geriau mokosi, turi tvirtesnius santykius ir net sveikesni fiziškai. Taigi, jei norite investuoti į savo vaiko ateitį, pradėkite ne nuo dar vienos matematikos pamokos, o nuo emocijų valdymo įgūdžių.
Kaip veikia vaikų emocinis pasaulis pagal amžių
Prieš šokdami į praktiką, svarbu suprasti vieną dalyką: dvejų metų vaikas ir septynių metų vaikas – tai tarsi du skirtingi žmonių tipai. Jų smegenys veikia skirtingai, jie suvokia pasaulį skirtingai, ir tai, kas veikia vienam, gali visiškai neveikti kitam.
Mažieji, iki trejų metų, dar tik pradeda suprasti, kad tos keistos jausenos jų kūne vadinasi emocijomis. Jiems reikia padėti tiesiog atpažinti ir įvardyti: „Tu dabar piktas”, „Matau, kad liūdna”. Skamba paprasta? Bet tai jau didžiulis žingsnis.
Ikimokyklinukai, nuo trejų iki šešerių, jau gali pradėti suprasti priežasties ir pasekmės ryšį. Jie gali suvokti: „Aš supykau, nes draugas atėmė žaislą”. Čia jau galima mokyti paprastų valdymo strategijų – giliai kvėpuoti, paskaičiuoti, pasitraukti.
Mokyklinio amžiaus vaikai jau gali dirbti su sudėtingesnėmis emocijomis – gėda, kaltė, pavydas. Jiems galima pasiūlyti įrankius, kaip analizuoti situacijas, įsivaizduoti kitų žmonių jausmus, planuoti savo reakcijas.
Žaidimai mažiausiems: kai emocijos dar neturi vardo
Emocijų veidrodis – tai pats paprasčiausias, bet neįtikėtinai veiksmingas žaidimas mažiems vaikams. Tiesiog rodykite skirtingas emocijas savo veidu ir prašykite vaiko pakartoti. „Dabar būsiu labai laiminga!” – ir nusišypsokite plačiai. „O dabar liūdna” – ir nuliūkite. Vaikas mėgdžioja, o jo smegenys tuo metu kuria neuronų ryšius tarp veido išraiškos ir emocijos.
Galite tai daryti veidrodžio priekyje – tada vaikas mato ir jūsų, ir savo veidą. Arba naudoti nuotraukas, piešinius. Yra puikių emocijų kortelių rinkinių, bet tiesą sakant, užtenka ir jūsų veido bei šiek tiek entuziazmo.
Jausmų krepšelis – surinkite įvairių tekstūrų daiktų: minkštą pliušinį žaislą, šiurkštų šepetėlį, šaltą metalinį šaukštą, lipnią plastilinę masę. Tegul vaikas liečia kiekvieną daiktą ir pasakoja, kaip jaučiasi. „Šis minkštas ir malonus”, „Šis šiurkštus, man nepatinka”. Taip vaikai mokosi atpažinti ne tik emocijas, bet ir kūno pojūčius, kurie dažnai lydi emocijas.
Kai vaikas sako „nepatinka”, galite paklausti: „O kaip tau dabar jaučiasi kūnelis? Ar nori tą daiktą greitai paleisti?” Taip mokote jį jungti kūno signalus su emocijomis – įgūdis, kurio daugelis suaugusių neturi.
Ikimokyklinukams: kai emocijos tampa didesnės už patį vaiką
Pykčio vulkanas – šis žaidimas tiesiog gelbsti šeimas. Paaiškinkite vaikui, kad pyktis yra kaip vulkanas: jis kaupiasi, kaupiasi, o paskui – bumbt! – išsiveržia. Bet mes galime išleisti tą „lavą” saugiai.
Praktiškai tai atrodo taip: kai pastebite, kad vaikas pradeda pykti, pasiūlykite „būti vulkanu”. Vaikas gali šokinėti, trypti kojomis, riaumoti – bet kontroliuotai, žaidimo formoje. Tai leidžia išlieti energiją, bet nesugriauti visko aplinkui. Po kelių minučių paklausite: „Ar vulkanas jau nurimo? Ar dar reikia truputį išsiveržti?”
Kai kurie vaikai mėgsta piešti savo vulkaną – kaip jis atrodo, kai tik pradeda pykti, kai pyktis vidutinis, kai jau beveik sprogsta. Tokios vizualizacijos padeda vaikams geriau suprasti savo emocijų intensyvumą.
Emocijų oro prognozė – sukurkite paprastą plakatą su oro sąlygomis: saulė (laimingas), debesis (liūdnas), perkūnija (piktas), vėjas (susijaudinęs), rūkas (sumišęs). Kiekvieną rytą ir vakarą vaikas gali parodyti, kokia jo „emocijų prognozė”.
Svarbiausia čia ne tiesiog rodyti, bet ir kalbėti. „O kodėl šiandien tavo dienoje perkūnija?” „Ką galėtume padaryti, kad atsirastų bent vienas saulės spindulėlis?” Tai mokoma ne tik atpažinti emocijas, bet ir suprasti, kad jas galima keisti, kad mes turime tam įtakos.
Mokyklinio amžiaus vaikams: kai emocijos susiduria su tikrove
Emocijų detektyvas – šis žaidimas puikiai tinka vaikams nuo šešerių metų. Žiūrėdami filmą ar skaitydami knygą, sustokite ir paklausite: „Kaip manai, ką dabar jaučia šis personažas? Kodėl? Kaip tu žinai?” Tegul vaikas tampa detektyvu, ieškančiu emocijų įrodymų.
„Matai, kaip jo antakiai suraukti? Ką tai reiškia?” „Kodėl ji atsisuko ir išėjo? Ką ji galėjo jaustis?” Tai mokoma empatijos – gebėjimo suprasti kitų žmonių jausmus. O empatija yra pagrindas visiems sveikiems santykiams gyvenime.
Galite žaisti ir atvirkščiai: vaikas parodo kokią nors emociją, o jūs turite atspėti. Tada keičiatės vaidmenimis. Tai ne tik smagu, bet ir mokoma, kad emocijos turi daug niuansų – yra skirtingi piktumo, liūdesio, džiaugsmo lygiai.
Problemų sprendimo laboratorija – kai vaikas susiduria su emociškai sudėtinga situacija (konfliktas su draugu, nesėkmė mokykloje), pasiūlykite „atidaryti laboratoriją”. Paimkite popierių ir kartu užrašykite: kas nutiko, ką vaikas jautė, ką norėjo padaryti, ką iš tikrųjų padarė, kas iš to išėjo.
Tada – ir čia prasideda magija – kartu sugalvokite bent tris kitus būdus, kaip būtų galima reaguoti. Nebūtina, kad visi būtų realistiški (vienas gali būti visiškai juokingas – tai sumažina įtampą). Bet bent vienas turėtų būti toks, kurį vaikas galėtų išbandyti kitą kartą.
Svarbiausia, kad čia nėra teisingo ar klaidingo atsakymo. Tai tyrinėjimas, eksperimentas. „Įdomu, kas būtų nutikę, jei…” Taip vaikas mokosi, kad visada yra pasirinkimų, kad jis nėra savo emocijų įkaitas.
Universalūs įrankiai, veikiantys bet kuriam amžiui
Kvėpavimo draugas – kvėpavimas yra galingiausias emocijų valdymo įrankis, kurį turime. Bet pasakyti vaikui „giliai kvėpuok” dažniausiai neveikia. Reikia padaryti tai žaidimu.
Mažiesiems: paguldykite ant vaiko pilvo minkštą žaislą ir prašykite jį „supti” – pilvas kyla (įkvėpimas) ir leidžiasi (iškvėpimas). Vaikas mato, kaip žaislas juda, ir tai tampa įdomu.
Vyresniems: „uostykite gėlę ir pūskite žvakę” – įkvėpkite per nosį, tarsi uostytumėte gėlę, iškvėpkite per burną, tarsi pūstumėte žvakę. Arba „karštą šokoladą” – įkvėpkite per nosį (uostote šokoladą), iškvėpkite per burną (atvėsinate).
Praktikuokite šiuos kvėpavimus, kai vaikas ramus. Tada, kai kils emocija, galėsite tiesiog pasakyti „gėlė ir žvakė” – ir vaikas žinos, ką daryti.
Raminančių veiklų meniu – kartu su vaiku sukurkite sąrašą dalykų, kurie jį nuramina. Tai gali būti: apkabinimas, šokinėjimas ant vienos kojos, piešimas, klausymasis muzikos, žaidimas su vandeniu, skaitymas knygos, gulėjimas po antklode.
Užrašykite arba nupieškite šias veiklas ant atskirų kortelių. Kai vaikas emociškai išsekęs, gali pasirinkti kortelę iš „meniu”. Tai suteikia kontrolės jausmą – ne jūs sakote, ką daryti, o vaikas pats pasirenka.
Kai kurios šeimos turi net „ramybės kampelį” – specialią vietą su pagalvėmis, knygomis, piešimo priemonėmis, kur vaikas gali nueiti, kai jaučia, kad emocijos tampa per stiprios. Svarbu, kad tai nebūtų bausmė („eik į kampą!”), o saugi vieta atsigauti.
Ką daryti, kai nieko neveikia ir vaikas vis tiek sprogsta
Štai tiesa, kurios daugelis straipsnių nepasakys: kartais, kad ir ką darytumėte, vaikas vis tiek turės emocinio sprogimo. Ir tai normalu. Jūs nemokote vaiko niekada nebepykti ar nebeliūdėti – mokote jį su tuo susidoroti.
Kai vaikas jau emocinio sprogimo viduryje, mokymas neveikia. Jo smegenų „mąstymo” dalis išsijungusi, veikia tik „išgyvenimo” dalis. Tai ne laikas pamokomis. Tai laikas tiesiog būti šalia.
Sakykite paprastus, raminančius dalykus: „Aš čia”, „Tu saugus”, „Aš palaukiu, kol tau bus geriau”. Nesiaiškinkite, neįtikinėjinkite, nebandykite spręsti problemos. Tiesiog būkite.
Kai emocijų banga praeis (o ji praeis – visos emocijos praeina), tada galite kalbėti. „Tai buvo sunku, tiesa? Ar nori papasakoti, kas nutiko?” Bet jei vaikas nenori – neprievartaukite. Kartais užtenka tiesiog kartu pasėdėti tyloje.
Ir dar vienas dalykas: atleiskite sau, kai pralaimite kantrybę. Kai pati supykstate ar sušunkate. Jūs taip pat žmogus su emocijomis. Vėliau galite pasakyti vaikui: „Atsiprašau, kad sušukau. Aš buvau pavargusi ir praradau kantrybę. Kitą kartą pabandysiu giliai kvėpuoti.” Tai irgi mokymas – rodyti, kad suaugusieji taip pat dirba su savo emocijomis.
Kai žaidimai tampa gyvenimo būdu
Galiausiai, pats svarbiausias dalykas: emocinis intelektas nesimokomas per vieną savaitę ar mėnesį. Tai kasdienė praktika, kaip dantų valymas ar rankų plovimas. Tik čia valote ne dantis, o treniruojate smegenų „emocijų raumenis”.
Nebūtina kiekvieną dieną žaisti visus šiuos žaidimus. Pasirinkite vieną-du, kurie labiausiai tinka jūsų vaikui ir šeimai. Įtraukite juos į kasdienybę. Galbūt kiekvieną vakarą prieš miegą aptariate „emocijų oro prognozę”. Galbūt kiekvieną rytą praktikuojate kvėpavimą. Galbūt kartą per savaitę žaidžiate „emocijų detektyvą” žiūrėdami filmą.
Svarbiausia – kalbėkite apie emocijas natūraliai, kaip kalbate apie orą ar maistą. „Aš šiandien jaučiuosi šiek tiek nervinga dėl susitikimo darbe”, „Matau, kad tu labai džiaugiesi dėl gimtadienio”, „Atrodo, kad tau šiek tiek neramu prieš kontrolinį”. Kai emocijos tampa normalia pokalbių dalimi, vaikui lengviau jas priimti ir valdyti.
Ir žinokite: kiekvienas žingsnis, kurį žengiate šia kryptimi, yra investicija. Ne tik į tai, kaip vaikas elgsis rytoj ar kitą savaitę, bet ir į tai, koks suaugęs žmogus jis taps. Žmogus, kuris supranta save, gali užjausti kitus, moka susidoroti su sunkumais ir gyvena pilnavertį, emociškai turtingą gyvenimą. Ir tai prasideda nuo paprastų žaidimų, kuriuos žaidžiate šiandien.
