Karas, kurio niekas nesitikėjo
Kai 2022-aisiais Rusija įžengė į Ukrainą, daugelis karinių analitikų tikėjosi matyti tankų kolonas ir klasikinę žemyninę konfrontaciją. Gavo kažką kitą. Dronai – pigūs, lankstūs, kartais surinkti iš komercinių komponentų – tapo vienu iš svarbiausių šio karo veikėjų. Ne dėl to, kad jie buvo kažkas visiškai naujo, bet dėl to, kaip plačiai ir kūrybingai jie buvo panaudoti.
Ukrainos pajėgos gana greitai suprato, kad DJI Mavic tipo civiliniai dronai gali atlikti žvalgybos funkcijas, kurioms anksčiau reikėjo specializuotos įrangos ar lėktuvų. Paprastas komercinis dronas su kamera virsdavo artilerijos taikytoju – operatorius iš saugaus atstumo stebėdavo, koreguodavo ugnį, fiksuodavo rezultatus.
Taktika, gimusi iš būtinybės
Ukrainiečiai neturėjo prabangos laukti tobulų sprendimų. Jie improvizavo. FPV dronai – tie, kuriuos hobistai naudoja lenktynėms – buvo pritaikyti nešti nedidelius sprogmenis. Vienas toks dronas kainuoja kelis šimtus dolerių. Tankas – milijonus. Ši asimetrija tapo strateginiu ginklu.
Rusai irgi mokėsi. Pradžioje jų oro gynybos sistemos tiesiog nebuvo sukurtos kovoti su tokiais mažais, lėtais taikiniais. Radarai juos ignoruodavo arba neatpažindavo kaip grėsmę. Vėliau abi pusės pradėjo kurti elektroninio karo sistemas, trukdančius dronų navigacijai, bet kiekvienas sprendimas sukeldavo atsaką – naują taktiką, naują programinę įrangą.
Ypač reikšmingas tapo Shahed tipo dronų naudojimas iš Rusijos pusės – pigūs, vienkartiniai, skirti infrastruktūros naikinimui. Jie nereikalauja piloto, skrenda iš anksto užprogramuotais maršrutais ir yra pakankamai pigūs, kad juos masiškai gamintų. Ukrainos oro gynyba turėjo išmokti juos numušti nepanaudodama brangių raketų – nes tokia matematika tiesiog neveikia ilgai.
Technologijų demokratizacija ir jos pasekmės
Vienas iš nepatogių šio karo pamokų – modernus ginklas nebūtinai turi būti brangus. Dronų technologijos tapo prieinamos tiek, kad jas gali naudoti ne tik valstybės, bet ir mažesnės grupuotės. Tai keičia galios balansą ir kelia klausimų, į kuriuos gynybos planneriai dar neturi atsakymų.
Dirbtinis intelektas čia irgi pradeda vaidinti vaidmenį – ne kaip filmuose, bet subtiliau. Automatinis taikinio atpažinimas, skrydžio trajektorijų optimizavimas, rūšių identifikavimas iš oro – visa tai jau naudojama arba aktyviai kuriama. Klausimas ne ar tai bus integruota į karinius dronų sistemas, bet kaip greitai ir kokiomis etinėmis ribomis.
Ką iš to pasiima likęs pasaulis
Ukrainos karas tapo savotišku poligonu, kuriame testuojamos idėjos, taktikos ir technologijos, kurios neišvengiamai plis toliau. NATO šalys jau peržiūri savo oro gynybos doktrinas. Azijos valstybės stebi ir skaičiuoja. Gynybos pramonė dirba prie naujų sprendimų.
Bet galbūt svarbiausia pamoka yra paprastesnė: adaptacija svarbesnė už pradinį pranašumą. Ukraina neturėjo didžiausios armijos ar geriausios technikos, bet turėjo gebėjimą greitai mokytis ir keistis. Dronai tapo šio gebėjimo simboliu – ne todėl, kad jie kažkaip magiški, o todėl, kad jie leido mažesnei pusei išlikti reikšminga grėsme daug didesniam priešininkui. Tai, ko niekaip neišbrauksi iš šio karo istorijos.
