Informacijos perteklius ir orientavimosi iššūkis
Gyvenimas 2025-aisiais primena bandymą gerti vandenį iš priešgaisrinės žarnos. Krizės kyla ir plinta tokiu greičiu, kad tradicinės žiniasklaidos ciklas – rinkti, patikrinti, publikuoti – dažnai atrodo kaip dinozaurų era. Tuo pačiu metu socialiniai tinklai užlieja mus tokiu informacijos srautu, kad atskirti tikrą krizę nuo dirbtinės panikos tampa beveik neįmanomu.
Problema ne tik tame, kad informacijos per daug. Problema ta, kad didelė jos dalis yra klaidinanti, išpūsta arba tiesiog melaginga. Kai 2023-ųjų spalį prasidėjo konfliktas Gazoje, pirmąsias 48 valandas socialiniuose tinkluose cirkuliavo šimtai vaizdo įrašų iš visai kitų konfliktų – Sirijos, Ukrainos, net iš kompiuterinių žaidimų. Žmonės dalindavosi jais su nuoširdžiu įsitikinimu, kad tai šviežia medžiaga, o algoritmai džiugiai platino viską, kas generavo reakcijas.
Taigi kaip iš tiesų sekti pasaulines krizes efektyviai, nepasiduodant nei informaciniam paralyžiui, nei dezinformacijos bangai? Atsakymas nėra paprastas, bet jis tikrai nėra ir tas, kurį siūlo daugelis „ekspertų” – tiesiog sekti daugiau šaltinių ir tikėtis geriausio.
Šaltinių hierarchija: ne visi lygūs prieš tiesą
Pirmasis ir svarbiausias dalykas, kurį reikia suprasti – ne visi informacijos šaltiniai yra vienodai patikimi krizės metu. Tai skamba kaip savaime suprantamas dalykas, bet praktikoje žmonės elgiasi taip, tarsi Twitter įrašas su 50 tūkst. peržiūrų būtų lygiavertis Reuters agentūros pranešimui.
Sukurkite sau aiškią šaltinių hierarchiją. Viršuje turėtų būti tarptautinės naujienų agentūros – Reuters, Associated Press, AFP. Jos dirba su griežtais patikrinimo standartais ir turi korespondentus vietoje. Taip, jos kartais suklysta, bet klaidos dažnis nepalyginamai mažesnis nei bet kurio kito šaltinio tipo.
Antroje pakopoje – rimti nacionaliniai leidiniai su ilga istorija ir reputacija. BBC, The Guardian, The New York Times, Deutsche Welle. Čia jau atsiranda daugiau analizės, konteksto, bet ir tam tikro redakcinio požiūrio. Tai nereiškia, kad jie neobjektyvūs – reiškia, kad jie turi poziciją, kurią reikia žinoti ir į ją atsižvelgti.
Trečioje pakopoje – specializuoti šaltiniai ir ekspertai. Konfliktų zonose tai gali būti organizacijos kaip Bellingcat, Institute for the Study of War, ar atskiri žurnalistai su patikrintomis reputacijomis. Čia informacija gali būti labai vertinga, bet reikia žinoti, kas yra šie žmonės ir kokias metodologijas jie naudoja.
Ir tik tada – socialiniai tinklai. Ne kaip pirminiai šaltiniai, o kaip signalai, kur vyksta kažkas įdomaus. Jei matote, kad tam tikra tema staiga ima dominuoti Twitter diskusijose iš konkretaus regiono – tai gali būti signalas, kad vyksta kažkas svarbu. Bet tai tik signalas, ne informacija pati savaime.
Įrankiai, kurie iš tiesų veikia
Teorija apie šaltinių hierarchiją yra puiki, bet praktiškai niekas neturi laiko rankiniu būdu tikrinti dešimčių šaltinių kas valandą. Čia į pagalbą ateina skaitmeniniai įrankiai, nors dauguma jų yra ne tokie „protingi”, kaip norėtų jų kūrėjai.
RSS skaitytuvai – taip, ta technologija, kurią visi palaidojo apie 2010-uosius. Bet žinote ką? Ji vis dar veikia puikiai. Feedly, Inoreader ar net paprastas RSS agregatorius leidžia jums sukurti tiksliai pritaikytą naujienų srautą be algoritmų, kurie sprendžia už jus, ką turėtumėte matyti. Galite pridėti konkrečius leidinių skyrius (pvz., tik tarptautinių naujienų skiltis), konkrečių žurnalistų tinklaraščius, specializuotų organizacijų pranešimus.
Praktinis patarimas: sukurkite atskirą RSS kanalą tik krizių sekimui. Įtraukite ten Reuters World News, AP Breaking News, BBC World, keletą regioninių šaltinių iš jus dominančių regionų. Tikrinkite jį 2-3 kartus per dieną – ryto kavos metu, pietų pertraukoje, vakare. Ne dažniau. Dažnesnis tikrinimas nesukuria pridėtinės vertės, tik nerimą.
Google Alerts – neįvertintas įrankis. Nustatykite perspėjimus konkretiems raktažodžiams ar frazėms, kurie signalizuotų apie jus dominančias krizes. Bet būkite konkretūs. Vietoj „karas” naudokite „karinė operacija + [konkretus regionas]” arba „evakuacija + [šalis]”. Bendrieji terminai užlies jus šlamštu.
TweetDeck (dabar X Pro) – jei jau naudojate Twitter/X krizių sekimui, bent darykite tai protingai. Sukurkite stulpelius konkretiems raktažodžiams, geografinėms vietoms, patikrintiems žurnalistams ir organizacijoms. Bet – ir tai svarbu – niekada nenaudokite to kaip vienintelio šaltinio. Twitter yra puikus ankstyvojo perspėjimo signalas, bet baisiai blogas faktų šaltinis.
Ground News ar panašios platformos, kurios rodo, kaip tą pačią istoriją nušviečia skirtingi šaltiniai skirtingose politinio spektro vietose. Tai padeda suprasti ne tik ką vyksta, bet ir kaip tai interpretuojama. Krizės metu interpretacija dažnai būna ne mažiau svarbi nei faktai.
Geografinis kontekstas arba kodėl žemėlapis svarbesnis už antraštes
Vienas didžiausių trūkumų, kaip daugelis žmonių seka krizes – jie mąsto antraštėmis, ne geografija. Jie mato „susirėmimai Sudane” ir tai lieka abstrakčia sąvoka, nesuteikiančia jokio supratimo apie situacijos mastą ar reikšmę.
Įsigykite įprotį žiūrėti į žemėlapį. Tikrai į žemėlapį, ne tik Google Maps greitą paiešką. Kai prasideda krizė, pirmiausia supraskite:
– Kur tiksliai tai vyksta (ne tik šalis, bet regionas, miestai, infrastruktūra)
– Kas yra aplinkui (kaimyninės šalys, jūros keliai, kalnai, dykumos)
– Kur yra svarbūs objektai (oro uostai, uostai, elektrinės, pabėgėlių stovyklos)
– Kaip žmonės gali judėti (keliai, upės, sienos)
Liveuamap.com tipo platformos čia neįkainojamos. Jos rodo įvykius žemėlapyje realiu laiku su šaltinių nuorodomis. Bet ir vėlgi – kritiškai. Šie žemėlapiai dažnai remiasi nepatvirtinta informacija, ypač pirmąsias krizės valandas. Naudokite juos kaip orientyrą, ne kaip tiesą.
Geografinis mąstymas padeda suprasti ir kontekstą. Kodėl Hormūzo sąsiauris yra svarbus? Nes pro jį praeina 20% pasaulio naftos. Kodėl Donbaso regionas tapo tokios įnirtingos kovos vieta? Pažiūrėkite į pramonės ir transporto infrastruktūros žemėlapį. Kodėl Sahelio regiono nestabilumas kelia nerimą Europoje? Pažvelkite į migracijos maršrutų žemėlapius.
Laiko zona ir pirmosios 72 valandos
Krizės nesilaikė jūsų patogaus darbo grafiko. Dauguma svarbių įvykių prasideda tada, kai jūs miegote, nes jie vyksta kitoje pasaulio pusėje. Ir čia slypi spąstai – kai pabundate ir matote savo socialinių tinklų srautą, pilną „naujausios informacijos”, didelė jos dalis jau yra pasenusi arba paneigta.
Praktinis sprendimas: kai sužinote apie naują krizę, pirma patikrinkite laiko juostą. Jei įvykis prasidėjo prieš 8 valandas Azijoje, o jūs Lietuvoje ką tik pabundote – nepulkite dalintis pirmais pasitaikiusiais įrašais. Vietoj to ieškokite suvestinių iš patikimų šaltinių, kurie jau turėjo laiko patikrinti faktus.
Pirmosios 72 valandos bet kurioje krizėje yra chaoso laikotarpis. Informacija prieštaringa, emocijos aukštos, dezinformacija plinta greičiau nei tiesa. Jei jums nereikia priimti skubių sprendimų (evakuotis, keisti kelionės planus ir pan.), geriausia strategija šiuo laikotarpiu – stebėti, bet neskubėti daryti išvadų.
Kas tikrai verta dėmesio pirmąsias 72 valandas:
– Oficialūs vyriausybių pranešimai (bet kritiškai – jie gali meluoti)
– Tarptautinių organizacijų (JT, Raudonasis Kryžius) pareiškimai
– Patvirtinti aukų skaičiai (nors jie visada bus neišsamūs)
– Infrastruktūros būklė (oro uostai, keliai, ryšiai)
– Evakuacijos ar pagalbos operacijos
Kas NĖRA verta dėmesio:
– Nepatvirtinti vaizdo įrašai iš socialinių tinklų
– „Liudytojų” pasakojimai be jokio konteksto ar tapatybės patvirtinimo
– Anoniminiai „insiderių” pranešimai
– Bet kokios prognozės apie tai, „kas bus toliau”
– Emocingos nuomonės ir komentarai (net jei jie atitinka jūsų požiūrį)
Ekspertų kultas ir kodėl visi klysta
Vienas įdomiausių reiškinių krizių metu – staigus „ekspertų” padaugėjimas. Žmonės, kurie prieš savaitę nieko nežinojo apie Mianmarą, dabar rašo išsamias analizes apie situaciją šalyje. Akademikai, kurių specializacija yra XVII amžiaus Prancūzijos literatūra, dabar aiškina geopolitinius Artimųjų Rytų niuansus.
Tai ne reiškia, kad visi ekspertai yra apgavikai. Bet tai reiškia, kad turite būti kritiški net klausydamiesi žmonių su įspūdingomis kvalifikacijomis. Keletas klausimų, kuriuos turėtumėte užduoti:
Ar šis žmogus turi tiesioginės patirties su šiuo regionu/tema? Tarptautinių santykių daktaras nėra automatiškai ekspertas kiekvienam pasaulio konfliktui. Ar jis/ji dirbo tame regione? Ar moka kalbą? Ar publikavo tyrimų apie šią temą iki krizės?
Ar jis/ji pripažįsta neapibrėžtumą? Tikri ekspertai dažnai sako „nežinau”, „dar per anksti spręsti”, „situacija neaiški”. Netikri ekspertai visada turi atsakymus ir visada yra įsitikinę.
Ar jis/ji turi akivaizdžių interesų konfliktų? Ar šis ekspertas konsultuoja vyriausybę? Ar dirba organizacijai, turinčiai poziciją šiuo klausimu? Ar turi asmeninių ryšių su viena iš konflikto pusių? Tai ne automatiškai diskredituoja jų nuomonę, bet turite tai žinoti.
Ar jis/ji pripažįsta klaidas? Pažiūrėkite, ką šis žmogus sakė apie ankstesnes krizes. Ar jis/ji pripažino, kai klydo? Ar tiesiog tyliai ištrynė neteisingus prognozes ir judėjo toliau?
Praktiškai tai reiškia: sukurkite sau nedidelį sąrašą žmonių, kuriais pasitikite konkrečiose srityse. Ne dešimtys, o gal 5-10 žmonių kiekvienai jus dominančiai temai. Sekite juos, skaitykite jų analizes, bet net ir tada pasilikite sveiko skepticizmo dozę.
Signalai vs. triukšmas: ką ignoruoti
Vienas svarbiausių įgūdžių sekant krizes – sugebėjimas ignoruoti. Ne todėl, kad jums nerūpi, o todėl, kad 90% to, kas cirkuliuoja krizės metu, yra triukšmas, ne signalas.
Ignoruokite viralinius įrašus be konteksto. Vaizdo įrašas su sprogimu, liepsnomis, žmonėmis bėgančiais – be informacijos apie tai, kur, kada, kas filmavo – yra bevertis. Blogesnis nei bevertis, nes jis gali būti iš visai kitos vietos ir laiko.
Ignoruokite „breaking news” iš nepatikimų šaltinių. Jei Reuters dar neturi šios informacijos, o ją turi tik kažkoks Twitter accountas su 500 sekėjų – tai greičiausiai ne breaking news, o breaking bullshit.
Ignoruokite emocines reakcijas kaip informacijos šaltinį. Žmonių pyktis, liūdesys, baimė yra suprantami ir teisėti. Bet jie nėra informacija apie tai, kas iš tiesų vyksta. Socialiniai tinklai krizių metu tampa emocijų aidu kamera, kur visi jausmai sustiprinami dešimt kartų.
Ignoruokite „analitiką”, kuri pasirodė per greitai. Jei krizė prasidėjo prieš 3 valandas, o kažkas jau publikuoja „išsamią analizę” su geopolitinėmis išvadomis – tai ne analizė, tai nuomonė, apsirengusi analizės drabužiais.
Ignoruokite informaciją be šaltinių. „Pranešama, kad…”, „šaltiniai sako…”, „nepatvirtinta informacija rodo…” – jei nėra konkretaus šaltinio, kurį galite patikrinti, tai yra gandas, ne naujiena.
Ką NEVENKITE ignoruoti:
– Nuobodžių, techninių detalių (jos dažnai svarbesnės nei dramatiški įvykiai)
– Informacijos, kuri prieštarauja jūsų nuomonei (ypač svarbu)
– Konteksto ir istorijos (dabartinė krizė retai kada prasidėjo vakar)
– Mažų, vietinių šaltinių iš krizės zonos (jei galite patikrinti jų autentiškumą)
Kai krizė tampa nauja normalybe
Štai apie ką niekas nemėgsta kalbėti: dauguma krizių nesibaigia. Jos tiesiog tampa foniniu triukšmu, į kurį nustojame kreipti dėmesį. Karas Jemene tęsiasi nuo 2014-ųjų, bet kada paskutinį kartą matėte apie jį antraštę? Sirijos konfliktas prasidėjo 2011-aisiais ir vis dar tęsiasi. Afganistanas, Kongas, Mianmaras – sąrašas ilgas ir depresyvus.
Tai kelia praktinę problemą: kaip sekti ilgalaikes krizes, kai jos išnyksta iš naujienų ciklo? Atsakymas – turite būti proaktyvūs, ne reaktyvūs.
Sukurkite sau mėnesinį ar ketvirtinį priminimą patikrinti situaciją ilgalaikėse krizėse, kurios jums svarbios. Ne kiekvieną dieną – tai neįmanoma ir neproduktyvus. Bet reguliariai. Ieškokite ne naujienų, o ataskaitų. JT agentūros, Amnesty International, Human Rights Watch, International Crisis Group – visos šios organizacijos publikuoja reguliarias ataskaitas apie ilgalaikes krizes.
Šios ataskaitos nėra tokios jaudinančios kaip breaking news. Jos pilnos statistikos, nuobodžių detalių, atsargių formuluočių. Bet jos suteikia tai, ko niekada nesuteiks naujienų srautas – supratimą apie tendencijas, ne tik įvykius.
Ką daryti su visa šia informacija
Gerai, taigi jūs sekate krizes efektyviai, naudojate tinkamus įrankius, filtruojate triukšmą. Ir dabar? Ką daryti su visa šia informacija?
Pirma – pripažinkite savo ribas. Jūs negalite išspręsti pasaulio krizių. Jūs tikriausiai negalite net reikšmingai prisidėti prie jų sprendimo, nebent esate labai specifinėje pozicijoje. Ir tai yra gerai. Informuotumas nėra tas pats kas galios turėjimas.
Antra – nuspręskite, kam jums reikia šios informacijos. Ar tai profesinė būtinybė? Ar asmeninis susidomėjimas? Ar noras būti informuotu piliečiu? Skirtingi tikslai reikalauja skirtingų požiūrių.
Jei tai profesinė būtinybė (dirbate tarptautinėje organizacijoje, logistikos įmonėje, finansų sektoriuje), turite sistemą. Reguliarūs tikrinimo laikai, aiškūs protokolai, kas daryti su informacija, kaip ją perduoti kitiems.
Jei tai asmeninis susidomėjimas, būkite sąžiningi su savimi apie tai, kiek laiko ir emocinės energijos galite tam skirti. Krizių sekimas gali tapti priklausomybe, kuri nepadaro jūsų laimingesnio ar produktyvesnio. Nustatykite ribas – gal 30 minučių per dieną, gal tik savaitgaliais, gal tik tam tikros geografinės zonos.
Trečia – apsvarstykite, ar galite ką nors realiai padaryti. Ne išgelbėti pasaulį, bet kažką konkretaus. Gal paremti patikimą labdaros organizaciją, dirbančią krizės zonoje? Gal parašyti savo parlamento nariui? Gal paprasčiausiai pasidalinti patikima informacija su savo bendruomene, kai matote, kad plinta dezinformacija?
Bet – ir tai svarbu – nepriverskite savęs jaustis kaltu, jei atsakymas yra „nieko”. Jūsų vertė kaip žmogaus nepriklauso nuo to, kiek pasaulio krizių jūs aktyviai stebite ar sprendžiate.
Kai žinojimas tampa našta, ne galia
Baigiant šį tekstą, turime pakalbėti apie tai, apie ką dauguma straipsnių apie krizių sekimą vengia kalbėti – apie psichologinę kainą.
Nuolatinis krizių sekimas gali sukelti tai, kas vadinama „compassion fatigue” – užuojautos nuovargiu. Jūs matote tiek daug kančios, tiek daug baisių dalykų, kad jūsų gebėjimas emociškai reaguoti tiesiog išsenka. Tai ne moralinis trūkumas, tai psichologinė apsauga.
Kitas reiškinys – „doomscrolling” – nesuvaldomos naršymo po blogų naujienų. Jūs žinote, kad tai jums kenkia, bet negalite nustoti. Algoritmai tai žino ir mielai jus maitina vis daugiau turinio, kuris kelia nerimą, nes toks turinys generuoja engagement.
Taigi keli praktiniai patarimai, kaip išvengti šių spąstų:
Nustatykite aiškius laiko rėmus. Tikrinkite naujienas tam tikru laiku, ne nuolat. Išjunkite push pranešimus iš naujienų aplikacijų. Jūs neprivalote žinoti apie kiekvieną įvykį tą pačią minutę, kai jis įvyksta.
Subalansuokite savo informacijos dietą. Jei skaitote apie krizes, skaitykite ir apie sprendimus, pažangą, pozityvius pokyčius. Jie egzistuoja, nors ir negauna tiek dėmesio. Organizacijos kaip „Positive News” ar „Solutions Journalism Network” fokusuojasi būtent į tai.
Pripažinkite, kada jums reikia pertraukos. Jei pastebite, kad krizių sekimas kelia jums nerimą, trikdo miegą, daro jus cinišku ar pesimistišku – padarykite pertrauką. Savaitę, mėnesį, kiek reikia. Pasaulis nesubyrės, jei savaitę neskaitysite naujienų.
Kalbėkite apie tai, ką jaučiate. Su draugais, šeima, terapeutu. Nuolatinis krizių sekimas gali būti izoliuojanti patirtis – jūs žinote daug dalykų, apie kuriuos kiti žmonės nežino ar nenori žinoti. Tai gali sukurti atotrūkį.
Prisiminkite, kad neišmanymas kartais yra racionalus pasirinkimas. Jūs neprivalote būti informuoti apie viską. Yra gerai turėti sritis, apie kurias tiesiog nusprendžiate nežinoti. Tai ne ignoravimas, tai prioritetų nustatymas.
Efektyvus krizių sekimas nėra apie tai, kad žinotumėte kuo daugiau. Tai apie tai, kad žinotumėte tai, kas svarbu, iš patikimų šaltinių, tokiu būdu, kuris nesunaikina jūsų psichinės sveikatos. Tai apie sugebėjimą atskirti signalą nuo triukšmo, faktus nuo emocijų, skubumą nuo svarbos.
Ir galiausiai – tai apie priėmimą, kad gyvenate pasaulyje, kuriame visada bus krizių, kurios visada bus blogai aprašytos, kurias visada bandys išnaudoti manipuliatoriai, ir kurias jūs dažniausiai negalėsite išspręsti. Bet vis tiek verta stengti suprasti, kas iš tiesų vyksta. Ne todėl, kad tai suteiktų jums galią viską pakeisti, o todėl, kad supratimas pats savaime turi vertę. Net jei kartais jis sunkus.
