Kai provincija nustebina sostinę
Kas galėjo pagalvoti, kad nedidelis Aukštaitijos miestelis, kuriame gyvena vos dešimt tūkstančių žmonių, 2025 metais taps vieta, apie kurią kalba visa Lietuva? Rokiškis – miestas, kurį daugelis pažįsta tik dėl sūrio gamyklos ir gražaus dvaro – staiga atsidūrė kultūrinio žemėlapio centre. Čia vyksta festivaliai, į kuriuos susirenka tūkstančiai žmonių, čia kuria menininkai iš viso pasaulio, čia gimsta iniciatyvos, kurias vėliau perima didieji miestai.
Šis reiškinys neatsirado per naktį. Tai kelių metų pastangų, laimingų sutapimų ir, svarbiausia, žmonių, kurie patikėjo savo miestu, rezultatas. Rokiškio pavyzdys rodo, kad kultūrinis gyvenimas nebūtinai turi koncentruotis sostinėje, ir kad regionai gali tapti ne tik vartotojais, bet ir kūrėjais.
Kaip viskas prasidėjo: nuo tuščių pastatų iki kūrybinių erdvių
Maždaug prieš penkerius metus Rokiškyje, kaip ir daugelyje Lietuvos rajonų centrų, buvo apstu apleistų pastatų. Senoji mokykla, buvusi ligoninės dalis, nebenaudojami sandėliai – tipinė provincijos panorama. Bet kai kurie vietos entuziastai nusprendė į šią problemą pažvelgti kitaip. Jei Vilniuje ir Kaune apleisti pramoniniai pastatai virsta moderniais kultūros centrais, kodėl tas pats negalėtų vykti Rokiškyje?
Pirmoji kregždė buvo menų inkubatorius „Erdvė 18”, įsikūręs buvusioje mokykloje. Iš pradžių tai atrodė kaip dar vienas gražus, bet greičiausiai pasmerktas žlugti projektas. Tačiau įkūrėjai padarė keletą išmintingų sprendimų. Pirma, jie nesilaikė griežtų akademinių standartų – erdvė buvo atvira visiems, kas nori kurti, nepriklausomai nuo išsilavinimo ar patirties. Antra, jie aktyviai bendradarbiavo su užsienio menininkais, organizuodami rezidencijas. Trečia, ir galbūt svarbiausia, jie nuo pat pradžių įtraukė vietos bendruomenę.
Kai 2022 metais „Erdvė 18” surengė pirmąjį tarptautinį šiuolaikinio meno festivalį, niekas nesitikėjo, kad atvyks daugiau nei šimtas žmonių. Atvyko beveik tūkstantis. Žmonės važiavo iš Vilniaus, Kauno, net iš užsienio. Staiga paaiškėjo, kad yra poreikis kultūriniams įvykiams už sostinės ribų, kad žmonės ieško autentiškų patirčių, o ne tik dar vieno renginio Vilniaus senamiestyje.
Dvaro renesansas ir paveldo naujas gyvenimas
Rokiškio dvaro ansamblis visada buvo miesto vizitinė kortelė, bet ilgą laiką jis gyveno savo gyvenimą – muziejus, kartais koncertas, kartais paroda. Tradiciškai, nuobodžiai, be ryšio su šiuolaikiniais procesais. Tai pasikeitė, kai 2023 metais muziejaus vadovybė nusprendė radikaliai pakeisti požiūrį į paveldo valdymą.
Vietoj to, kad dvaro erdvės būtų naudojamos tik ekspozicijoms, jos tapo gyva kultūros erdve. Vasaros sezoną čia veikia atvirų dirbtuvių programa, kur amatininkai ne tik demonstruoja savo įgūdžius, bet ir moko norinčius. Dvaro rūmuose įrengta koworking erdvė kūrybinių industrijų atstovams – rašytojams, dizaineriams, menininkams. Oranžerijoje vyksta kamerinius koncertus, kuriuose klasikinė muzika susipina su eksperimentais.
Ypač sėkminga pasirodė programa „Menininkas dvare”, kuri kviečia žinomus Lietuvos kūrėjus praleisti savaitę Rokiškyje, dirbant su vietos bendruomene. Per dvejus metus čia apsilankė daugiau nei trisdešimt menininkų – nuo teatro režisierių iki šiuolaikinio šokio choreografų. Kiekviena rezidencija baigiasi viešu renginiu, kuris sutraukia ne tik rokiškėnus, bet ir svečius iš aplinkinių rajonų.
Bendruomenė kaip kūrybos variklis
Tai, kas vyksta Rokiškyje, nėra tik kelių kultūros darbuotojų ar menininkų nuopelnas. Čia veikia kažkas gilesnio – tikra bendruomenės įsitraukimo kultūra. Vietos gyventojai nėra pasyvūs kultūros vartotojai, jie patys tampa kūrėjais ir organizatoriais.
Pavyzdžiui, „Kaimynystės festivalį”, kuris dabar pritraukia kelis tūkstančius dalyvių, pradėjo organizuoti kelios šeimos, norinčios atgaivinti vieno iš miesto kvartalų gyvenimą. Pirmaisiais metais tai buvo kuklus renginys su naminiais pyragais ir akustine muzika. Dabar tai trijų dienų festivalis su įvairiomis scenomis, dirbtuvėmis, diskusijomis ir parodomis.
Arba paimkime „Rokiškio pasakų naktį” – iniciatyvą, kurią pradėjo vietos bibliotekos darbuotojai kartu su savanoriais. Vieną vasaros naktį visas miestas virsta pasakų pasauliu – namuose, parduotuvėse, gatvėse vyksta skaitymai, spektakliai, instaliacijos. Vaikai ir suaugusieji keliauja iš vienos vietos į kitą, klausydamiesi istorijų. Šis renginys tapo tokiu populiarus, kad dabar jį bando kopijuoti kiti Lietuvos miestai.
Svarbu tai, kad šios iniciatyvos nėra dirbtinai primestos iš viršaus. Jos kyla iš pačios bendruomenės poreikių ir noro. Savivaldybė čia vaidina palaikančio, o ne vadovaujančio vaidmenį – suteikia erdves, padeda su finansavimu, bet nevaržo kūrybinės laisvės.
Jaunimo grįžimas: kodėl jauni žmonės renkasi Rokiškį
Vienas įdomiausių Rokiškio fenomeno aspektų – jaunų žmonių grįžimas į miestą. Lietuvoje įprasta istorija: jaunimas išvyksta studijuoti į didmiesčius ir nebegrįžta. Rokiškyje ši tendencija pradėjo keistis.
Pagal savivaldybės duomenis, per pastaruosius trejus metus į Rokiškį grįžo ar persikėlė gyventi daugiau nei šimtas jaunų šeimų. Daugelis jų – kūrybinių profesijų atstovai, kurie gali dirbti nuotoliniu būdu. Jie renkasi Rokiškį ne dėl darbo galimybių (jų čia, tiesą sakant, nedaug), o dėl gyvenimo kokybės ir kultūrinės aplinkos.
Viena tokia grįžusi rokiškėtė, grafinė dizainerė Ieva, pasakoja: „Vilniuje gyvenau dešimt metų. Turėjau gerą darbą, draugų, bet vis labiau jausdavau tuštumą. Kai pradėjau sekti, kas vyksta Rokiškyje, supratau, kad čia vyksta kažkas tikro. Ne dirbtinio, ne komercinio – tiesiog žmonės, kurie kuria, nes nori kurti. Grįžau prieš dvejus metus ir nė sekundės nesigailiu.”
Tokių istorijų daugėja. Ir tai keičia miesto demografiją bei atmosferą. Jaunos šeimos atneša naujų idėjų, energijos, ryšių su išoriniu pasauliu. Jos steigiant kooperatyvus, organizuoja renginius, kuria naujas verslo idėjas. Rokiškis pamažu virsta vieta, kur galima ne tik gyventi, bet ir realizuoti save.
Finansavimas ir tvari plėtra: kaip tai veikia praktiškai
Gražios istorijos apie kultūrinį atgimimą dažnai sudužta į finansinę realybę. Kaip Rokiškiui pavyksta išlaikyti tokį intensyvų kultūrinį gyvenimą, neturint didelių biudžetų?
Atsakymas slypi keliose strategijose. Pirma, miestas labai aktyviai naudojasi Europos Sąjungos fondais. Beveik kiekvienas didesnis projektas turi bent dalinį ES finansavimą. Antra, plėtojamas bendradarbiavimas su privačiu sektoriumi – vietos verslininkai vis dažniau remia kultūrinius projektus, matydami jų naudą miesto įvaizdžiui ir ekonomikai.
Trečia, ir galbūt svarbiausia, Rokiškyje išmokta dirbti su mažais biudžetais, bet kūrybingai. Vietoj to, kad samdomos brangios žvaigždės, kuriamos platformos vietos talentams. Vietoj naujų pastatų statybos, renovuojami ir pritaikomi esami. Vietoj didelių reklamos kampanijų, naudojamas organiškas bendruomenės aktyvumas socialiniuose tinkluose.
Savivaldybė taip pat įdiegė kultūros projektų konkurso sistemą, kur bet kuris gyventojas ar organizacija gali pateikti projektą ir gauti finansavimą. Sumos nedidelės – nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų – bet tai leidžia realizuoti daug įvairių iniciatyvų. Per 2024 metus buvo paremti 47 projektai, nuo gatvės teatro spektaklių iki dokumentinių filmų kūrimo.
Iššūkiai ir kliūtys: ne viskas taip rožėta
Būtų naivu manyti, kad Rokiškio kelias buvo sklandus ir be problemų. Yra nemažai iššūkių, su kuriais miestas vis dar kovoja.
Viena didžiausių problemų – infrastruktūra. Nors kultūrinių erdvių daugėja, daugelis jų vis dar neturi tinkamų sąlygų. Žiemos metu kai kurios erdvės neveikia dėl šildymo problemų. Trūksta profesionalios garso ir apšvietimo įrangos. Keliai į kai kurias kultūros vietas yra prastos būklės.
Kita problema – profesionalių kadrų trūkumas. Nors entuziazmo netrūksta, ne visi savanoriai turi reikiamų kompetencijų projektų valdymui, rinkodarai, techniniam aptarnavimui. Miestas bando spręsti šią problemą organizuodamas mokymus, bet tai ilgalaikis procesas.
Taip pat yra tam tikra įtampa tarp tradicinės ir šiuolaikinės kultūros šalininkų. Ne visi vietos gyventojai džiaugiasi šiuolaikinio meno eksperimentais ar netradiciniais renginiais. Kartais kyla konfliktų dėl erdvių naudojimo ar renginio formato. Tai normalu bet kokiai besikeičiančiai bendruomenei, bet reikalauja nuolatinio dialogo ir kompromisų.
Finansinis tvarumas taip pat kelia klausimų. Daug kas priklauso nuo ES fondų, o jie nėra amžini. Kaip išlaikyti kultūrinį gyvenimą, kai baigsis dabartinis finansavimo laikotarpis? Ar pavyks sukurti savarankiškai veikiančią kultūros ekonomiką?
Ko kiti miestai gali pasimokyti iš Rokiškio
Rokiškio patirtis gali būti įkvepianti daugeliui Lietuvos regioninių miestų, kurie ieško savo tapatybės ir būdų sustabdyti nykimą. Keletas pamokų, kurios gali būti naudingos:
Pradėkite nuo to, ką turite. Rokiškis nestatė naujų šviečiančių pastatų, o pritaikė esamus. Nekvietė tarptautinių žvaigždžių, o kūrė platformas vietos talentams. Panaudokite tai, kas jau yra – pastatus, žmones, istorijas.
Įtraukite bendruomenę nuo pat pradžių. Kultūra negali būti primesta iš viršaus. Ji turi kilti iš žmonių poreikių ir norų. Klausykite, ką sako gyventojai, leiskite jiems patiems tapti kūrėjais ir organizatoriais.
Būkite atviri eksperimentams. Ne viskas pavyks iš karto, ne kiekvienas projektas bus sėkmingas. Bet nebijokite bandyti naujų dalykų, kviesti netradicinių menininkų, organizuoti neįprastų renginių.
Kurkite tinklus ir bendradarbiaukite. Rokiškis aktyviai bendradarbiauja su kitais miestais, užsienio partneriais, nevyriausybinėmis organizacijomis. Niekas negali viską padaryti vienas – ieškokite sąjungininkų.
Investuokite į jaunimą. Jei norite, kad miestas turėtų ateitį, turite sukurti sąlygas jauniems žmonėms grįžti ir realizuoti save. Tai reiškia ne tik darbo vietas, bet ir kultūrinę aplinką, bendruomenę, galimybes kurti.
Pasakokite savo istoriją. Rokiškis išmoko gerai komunikuoti apie tai, kas vyksta mieste. Socialiniai tinklai, žiniasklaida, asmeninės istorijos – visa tai padeda kurti įvaizdį ir pritraukti dėmesį.
Kai provincija tampa pavyzdžiu
Rokiškio fenomenas rodo, kad Lietuvos kultūrinis žemėlapis gali ir turėtų būti įvairiaspalvis. Sostinė visada bus svarbi, bet ji neturi būti vienintelis centras. Regionai gali tapti ne tik kultūros vartotojais, bet ir kūrėjais, ne tik sekti tendencijas, bet ir jas formuoti.
Kas įdomiausia, Rokiškio patirtis pradeda keisti požiūrį į regioninę politiką platesniu mastu. Kai kiti miestai mato, kad įmanoma, jie pradeda ieškoti savo kelių. Anykščiai stiprina literatūrinį paveldą, Biržai plėtoja gamtos ir kultūros sintezę, Zarasai kuria vandens kultūros koncepciją. Kiekvienas miestas ieško savo unikalumo, savo istorijos, savo būdo pritraukti žmones.
Žinoma, Rokiškis nėra tobulas, ir jo kelias dar toli gražu nesibaigė. Yra daug neišspręstų klausimų, iššūkių, abejonių. Bet tai, kas jau pasiekta, įrodo vieną paprastą tiesą: kultūrinis gyvenimas gali klestėti bet kur, jei yra žmonių, kurie tuo tiki ir dirba. Ne dydis lemia miesto kultūrinį potencialą, o noras kurti, eksperimentuoti, bendradarbiauti.
Galbūt svarbiausia Rokiškio pamoka yra ta, kad nereikia laukti, kol kas nors iš išorės ateis ir viską padarys. Bendruomenė pati gali būti pokyčio variklis. Savivaldybė gali palaikyti, verslininkai gali remti, menininkai gali kurti, bet tikroji jėga slypi paprastuose žmonėse, kurie nusprendžia, kad jų miestas gali būti kitoks, geresnis, gyvesnis.
Rokiškis 2025 metais yra ne tiesiog miestas su gyvais kultūriniais renginiais. Tai pavyzdys, kaip regionai gali rasti savo vietą šiuolaikinėje Lietuvoje, kaip gali pritraukti žmones ir idėjas, kaip gali kurti naują naratyvą apie gyvenimą už didmiesčių ribų. Ir kas žino – galbūt po dešimties metų kalbėsime ne apie Rokiškio fenomeną, o apie visą Lietuvos regionų kultūrinį atgimimą, kurio pradžia buvo padėta būtent čia, nedideliame Aukštaitijos miestelyje.
